Šokis

Apie šokį, kaip asmenybės ugdymo metodą yra rašę nemažai Lietuvos ir užsienio autorių. Šokis, kaip meno šaka, plėtoja ne tik estetinę ir meninę patirtį. Literatūroje pateikiama duomenų apie tai, kad šokis gerina mokinių pasiekimus kitose ugdymo srityse (Bennett, 1994), naudojant šokio raišką formuojamas teigiamas savęs vertinimas (Keinanen, Hetland, 2000). Nepaisant to, šokis, kaip meninio ugdymo dalykas, sunkiai pripažįstamas reikalingu kiekvienam žmogui, siekiančiam tapti visapusiškai išprususiu, kūrybingu, aktyviu visuomenės nariu, valstybės piliečiu (Fowler, 1996). Visuomenėje šokis vis dar suprantamas kaip gabių ir talentingų vaikų rengimas profesijai arba laisvalaikio neformalaus užimtumo forma.

Šokis

Vaikų fizinis brendimas pasireiškia ūgio kitimu, svorio kitimu, raumenų jėgos didėjimu, kaulų tvirtėjimu, judesių koordinacijos tobulėjimu, įvairių judėjimo įgūdžių formavimusi. Reikia pažymėti, kad įvairi sportinė veikla (tarp jų ir sportiniai šokiai) ne tik ugdo fizines jėgas, bet ir ištvermingumą, valią, ryžtingumą, atsakingumą ir kitas savybes, labai svarbias individualiam asmenybės vystymuisi. Kadangi šokis kartu yra ir meninės veiklos išraiška, tai ugdo vaiko meninius gebėjimus, estetines pažiūras, plėtoja emocinį ir mąstymo procesus. Taigi, šokį apskritai galima laikyti sveikatos, kūno grožio, jėgos, grakštumo šaltiniu, formuojančiu vertybines kūno kultūros orientacijas, ugdančiu dvasingumą, dorovingumą ir estetinį skonį.